Tarp gėlių blogas

Sukate galvą, kaip vienokios ar kitokios artėjančios šventės proga pasveikinus artimąjį ar kolegą? Jeigu žinote, kad jam iki pilnos laimės tik gulbės pieno betrūksta, nesistenkite, taip sakant, išradinėti dviračio. Viena iš gerų idėjų – gėles jam perduoti per… husarą! Štai keletas istorijų liudijančių kaip maloniai žmonės reaguoja į tokią staigmeną.

Spaudos dizainerė Beata
“Tiksliai nepamenu kada, bet kažkuria miesto gatve mačiau žingsniuojantį lyg ir viduramžių poną su įspūdinga gėlių puokšte rankoje. Tąsyk pagalvojau: čia tai staigmena bus žmogui, kuriam jis spaus ranką ir linkės gražių dalykų. Neįsivaizdavau, kad vieną rytą mano darbo kabineto duris pravers… husaras su stulbinamo dydžio vyšninių rožių puokšte. Ne tik aš, ir kolegos, neteko žado jį pamatę. Turėjo praeiti bent pusę minutės, kad visi suprastume, kam skirtos gėlės. Pasigirsiu: tarp žiedų radau vokelį su lėktuvo bilietu į mano svajonių šalį. Kas jį atsiuntė, netrukau išsiaiškinti. Kas dar, taip sakant, faina – visą dieną darbe jaučiausi tarsi karalienė su paslaptimi. Kaip nesijausi, kai visi tau draugiškai pavyduliauja ir spėlioja: kas gi tas išradingasis, paskandinęs ją rožių jūroje ir pakvietęs romntiškai pakeliauti?  Ir dar: smagu, labai smagu gauti dovanas be progos”.

“Kai pro salono, kuriame dirbu  langus pamačiau vyrą keistais drabužiais su didžiule gėlių puokšte, tespėjau kolegei kumštelėti į šoną: kad man tokią puokštę… Ką manote? Ji ir buvo skirta man. Vyruko su husaro apranga būta ne formalaus, o linksmo ir šmaikštaus: drauge su juo įžengti į saloną ir užtraukti hitą “Su gimimo diena”, jis prikalbino kelis atsitiktinius praeivius. Sugužėję į vidų, visi plojo, o husaras, priklaupęs ant kelio, įteikė man gėles su pakabučiu “vokeliu”. Kas jo viduje, tegul lieka paslaptis. Tai buvo mano didžiosios gyvenimo meilės maloni staigmena man.”